| Bendra informacija, aprašymas: |
Šiais metais baigiame su stichijomis susijusių keturių festivalių ciklą, šį ketvirtąjį skirdami žemei. Tad konferencijos tema: „Poezija ir stichijos: žemė“. Žemė stichijų kontekste pirmiausia suprantama kaip inertiška materija, apčiuopiamas gyvųjų ir negyvųjų objektų pasaulis. Tekstas mūsų vaizduotėje iš patirties dirvožemio prikelia daiktus ir jų santykius taip, kaip saulė pavasarį kelia želmenis. Kiek poezijai svarbi ši daiktiškoji dirvos materija? Literatūrinės srovės išsenka, mados praeina, pasimiršta ore tvyroję sutartiniai įsivaizdavimai. Vėliau tyrinėtojai hipotetiškai svarsto, kokie syvai maitino vieną ar kitą stilių, kokiomis reikšmėmis dalindavosi praeities ar tolimesnių kultūrų kūrėjai ir suvokėjai. Tačiau skaitytojui gyva yra tik tai, ką poezija pajėgia prikelti jo vaizduotėje. Ar tie naujieji želmenys – visai, ar tik šiek tiek kas kita? Kas ką ir kaip ten kelia, o turbūt iš tiesų kelia, jei poezija kuriama ir skaitoma jau mažiausiai keturis tūkstantmečius? Turbūt neišvengsime kalbos ir apie žemės semantiką poezijoje. Nors jeigu pradėtume svarstyti jos pokyčius erdvėje ir laike, neužtektų ir viso PDR laiko. Man regis, žemė labiau už kitas stichijas susijusi su tuo, ką vadiname mentalitetu ar pasaulėjauta. Žinoma, galima apie žemę kalbėti tradiciškai – ir kaip apie „motulę“, visko, kas gyva, gimdytoją, ir kaip apie teritoriją, kurią užima (dabar jau tiksliau būtų sakyti – užimdavo) kalba – poezijos materija, taigi tam tikra prasme irgi – žemė. Kiekvienas požiūris sveikintinas, jei tik padeda mums naujai išvysti daiktus. |
(7)
(0)
(0)
