Kartoju Tavo vardą

Data: 2009-10-17
Laikas: 14:00:00
Vieta: Viešojoje bibliotekoje
Kategorija: Susitikimas
Organizatorius: Kalvarijos savivaldybės administracija

Kalvarijos literatų klubas „Rasa” išleido kūrybos almanachą „Kartoju Tavo vardą”, skirtą Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti.

Knygą sudarė Asta Jankeliūnienė, Raimonda Jurčenkienė, Daiva Martimjanovienė. Iliustracijose - kalvarijiečio tautodailininko Antano Lastausko medžio drožiniai. Almanacho viršelio nuotraukos autorė - Asta Jankeliūnienė.

Knygos leidybą finansavo Marijampolės apskrities viršininko administracija, pagal Marijampolės apskrities Kultūros plėtros programą. Finansinės pagalbos klubas sulaukėme iš Juozo Benecijaus Ignatavičiaus. Šis leidinys išleistas leidykloje „Piko valanda”.

Kalvarijos literatų klubo „Rasa”  narių kūrybos almanacho „Kartoju Tavo vardą” pristatymas. Jo metu bus skaitoma literatų kūryba, skirta Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti.

Knygos „Kartoju Tavo vardą” pratarmė

Pradžia buvo anksčiau nei prieš tūkstantį metų. Tik mes nepajėgūs prisiminti tiek daug. Tenka ieškoti ženklo, žodžio, vardo, rašytinio patvirtinimo. Tada jau tampame tikri - esam. Todėl vis rašom, kuriam, suvokdami kokia lemtis mus pasitiko gimusius Lietuvos žemėj, pajausdami ką patyrėm kaip tauta, kokį gyvenimą tveriam kaip konkretūs, savam laike gimę, žmonės.

Ištartas, pakartotas gimtinės vardas Kalvarijos literatų klubo ,,Rasa”  narių eilėse kartais nuskamba garsiai ir aiškiai,  kartais  jį galima pajusti plevenantį gamtovaizdžiuose, moters likime, motinos, senelės paveiksluose. Almanache istoriškai svarbios, skausmingos temos prisiglaudė greta nūdienos erdvėj patiriamų jausmų, būties prasmės bei žmogiško artumo, šilumos paieškų.

Tikriausiais simboliška, kad Lietuvos vardo tūkstantmečiui skirtoje knygoje atsirado ciklas susijęs su Airija ir Atlanto vandenynu. Taip, mes keliaujam, ieškom, jaučiam. Kartais reikia naujų patyrimų, atstumo, kad galėtume aiškiau įsisąmoninti savo tapatybę. Kažin kuris dažniau kartoju tą vardą: gyvenantis čia, protėvių žemėj, ar svetur apsistojęs? Žmogus - ne medis. Žmogaus šaknys glūdi giliau nei keli metrai žemės. Šiapus ar anapus Atlanto mes nenustojame būti lietuviais.

Yra bijančių, kad prarasim tautiškumą, unikalumą, paskęsim šiuolaikinio pasaulio margume ir reklamų triukšme. Na jau. Šioj knygoj rasit rūpintojėlį, kuris įsikūrė magnetolos fone. Argi jis sutriko, susigėdo, tapo nereikalingas? Nieko panašaus. Jo akivaizdoj visi plastmasiniai niekučiai pasitraukė į pašalį. Rūpintojėlis gyvas ir tikras: mąslus, nuoširdus. Medinuko skleidžiamas jaukumas pripildo šiluma realią kasdieninę erdvę: nereikia sterilios aplinkos tautodailės gyvasčiai saugoti. Drožtinis armonikierius puikiai griežia ir baro lempelių šviesoj, užkrėsdamas savo giedra nuotaika. Taip, labiau įprasta sukurti specialią tradicinę, autentiškumą primenančią erdvę, kurioje apsigyventų tautiškumas. Tik ar daug muziejuj gyvybės? Mes gyvenam čia ir dabar. Ir nėra kitos realybės lietuviškumui išlikti.

Esam tokie kokie esam. Be pozos ir pagražinimų. Už tai tikri ir nuoširdūs.