Tarptautinė gyvosios archeologijos diena

Data: Nuo 2009-08-08 Iki 2009-08-09
Vieta: Varnupių piliakalnis
Kategorija: Festivalis
Organizatorius: Varnupių kaimo bendruomenė

Varnupių „Kirvakalnio” festivalis.

Mūsų tauta turi daug įvairių - kultūrinių, socialinių, politinių ir tautinių - problemų. Jų visų šaknys glūdi praeityje. Todėl Lietuvos ir lietuvių tautos istorija turi parodyti senąją Lietuvos praeitį, turi išaiškinti, kaip susidarė dabartinės mūsų gyvenimo aplinkybės, kaip atsirado visos dabar sprendžiamos problemos. Parodžiusi tautos praeities gyvenimo kelią, istorija turi padėti suprasti ir dabartį.

Kaip parodė trys jau įvykę „Kirvakalnio” festivaliai, toks gyvas edukacinio pobūdžio renginys turi išskirtinį poveikį ne tik žinių trokštantiems žiūrovams, bet ir skeptiškai nusiteikusiems istorijos ir archeologijos žinovams. Varnupių ir Daukšių apylinkėse daug archeologijos ir gamtos objektų - tai tarsi mūsų savivaldybės etnoturizmo kortelė.

Pagrindinis projekto tikslas - supažindinti Sūduvos krašto gyventojus, ypač jaunuomenę, su krašto praeitimi, skatinti jaunimo susidomėjimą Lietuvos ir Sūduvos krašto istorija, pristatant ir populiarinant Marijampolės istorinio bei kultūrinio paveldo objektus.

Projekto vadovas Saulius Stanynas.

Apie renginį rašė Miesto laikraštis >>

Varnupių piliakalnis
Tai vienas iš įspūdingiausių Suvalkijos piliakalnių. Varnupių piliakalnio teritorijoje žmonės gyveno jau akmens amžiuje. Piliakalnį išvysite važiuodami iš Daukšių į Padovinį.
Privažiavus Varnupių kaimą nuo Daukšių pusės, dešinėje kelio pusėje, pievoje, dunkso didelis kupstas. Piliakalnis dunkso Amalvo numelioruotos pelkės pietinėje pakraščio kalvoje, žemesnėje vietovės dalyje, bet apžvelgti galima nemažai, nes apylinkės nemiškingos ir pamažu aukštėjančios. Nuo piliakalnio viršūnės matyti pelkėtų Amalvo miškų pradžia. Privažiuoti prie piliakalnio negalima. Geriausia automobilį palikti pakelėje ir prie piliakalnio prieiti per kaimo pievas. Iki jo - apie 800 m, o netoliese guli ir mitologinis akmuo. Piliakalnio šlaitai nuo pelkės statūs, 17-12 m aukščio, iš pietų pusės - 6-8 m aukščio. Maždaug 18 m pločio ir 25 m pločio aikštelę iš visų pusių juosia 0,5-3 m aukščio pylimas. Kultūrinis sluoksnis aikštės viduryje — 0,6–0,8 m, pakraštyje — apie 4 m storio. Pasak archeologų, pylimo statybai naudota daug medžio. Rasta ugniaviečių, ūkinių duobių, stulpaviečių, grublėtos ir žiestosios keramikos, šlako, radiniai priskiriami jotvingių kultūrai. Piliakalnis yra kaip slėptuvė: naudotas I tūkst. pr. Kr. pab. -XIII tūkst. pradžioje.
2007 m. įrengti laiptai užlipti į piliakalnį.
Šalia piliakalnio, už kokių 150 metrų į pietus, pamatysite gamtos paminklą - mitologinį akmenį, vadinamą „Padkaviniu”. Deja, jis nėra įspūdingas nei dydžiu, nei forma, tačiau jis turi vadinamuosius gamtinius ženklus ir, pasak tyrinėtojų, priskiriamas žymėtiesiems akmenims. Tai akmuo su pasagomis: natūraliais įdubimais. Akmens skersmuo - 2,5 m, aukštis — apie metrą. Senovėje šį akmenį vadinę Pagonių dievaičiu, jame aiškiai buvo matomas iškaltas pasagos ženklas. Reikia manyti, akmuo sietinas su pagonybės saulės kultu.
Važiuodami šiuo keliu stebėkite panoramą. Prie Amalviškių palių prasideda smėlio ir akmenų pylimas, kuris laužyta linija eina iki Varnupių piliakalnio. Kiekvienas kalnelis turi savą padavimą, savą pavadinimą: Stičkalnis, Kapinių kalnelis, Pūstakalnis, Raudonkalnis, Zvaničkalnis, Vaitakalnis, Barsukalnis, Slogikalnis. Pastarasis tokį pavadinimą gavęs dėl to, kad ant jo bausdavo piemenis, kurie beganydami užmigdavę . Seniau tas pylimas ėjo po vandeniu. Kryžiuočiai palias vadino didele upe.

Varnupių piliakalnis supiltas žmonių rankomis. Manoma, kad jis buvo supiltas ant paties Amalvo ežero kranto. Kartą ūkininkas Vokietaitis, buvęs prūsų kareivis, įsigeidęs jį kasinėti, bet jam prisisapnavo perspėjimas, jei nesiliaus kasinėti, praras regėjimą. Kasinėti bandęs ir Liūliškio dvarponis Švenckis, tačiau ir šis sapne buvo įspėtas. Taigi vakarais žmonės vengdavę pro piliakalnį keliauti, keleivius baugindavusios legendos apie dvasias, apie vaikščiojančias ugneles, apie tris ponias, lošiančias kortomis prie trijų žvakių. Kiti padavimai pasakoja, kad esą ant piliakalnio stovėjo bažnyčia ar tai koplyčia, kiti šneka, kad pagonių maldykla ir degusi amžinoji ugnis. Labai galimas daiktas, kad Vincas Pietaris romane „Algimantas” vaizduodamas Norkūno pilį turėjo galvoje Varnupių kalno vaizdą.
Plynių piliakalnis, dabar vadinamos senosiomis kapinėmis. Manoma, kad nuo čia iki Daukšių, Amalviškių buvęs kelias per pelkę (kūlgrinda), kurį žmonės vadinę polymu, pylimu, kartais akmenynu, velniakeliu, mieliena, mielienomis. Dabar kai kurios kelio vietos nugrimzdę į durpyną.