Valstybės atkūrimas

Pirmojo pasaulinio karo metu Lietuvos teritoriją okupavo vokiečių kariuomenė. Pasikeitus aplinkybėms, Lietuva ėmė siekti jau nebe autonomijos, o nepriklausomybės. Tautinio atgimimo ideologai nebesiejo Lietuvos valstybingumo sampratos su senosios didžiosios kunigaikštystės atkūrimu, bet formulavo tautinės valstybės sukūrimo nuostatas etninėse lietuvių žemėse. Palanki proga šių siekių deklaravimui ir tautos apsisprendimui pareikšti atsirado per karą nusilpus Vokietijai ir Rusijai, taip pat abiejose šalyse kilus revoliucijoms. 1917 m. rugsėjį buvo surengta lietuvių konferencija Vilniuje, kurioje dalyvavo visų luomų, partijų, politinių srovių bei išeivijos atstovai. Konferencija nutarė, jog istorinėje Lietuvos sostinėje Vilniuje turi būti sušauktas Steigiamasis Seimas, kuris priimtų valstybės konstituciją ir nustatytų santykius su kitomis valstybėmis. Tautos reikalų atstovavimui bei konferencijos nutarimų įgyvendinimui buvo išrinkta Lietuvos Taryba. Vokiečiams spaudžiant, gruodžio 11 d. buvo priimta nepriklausomybės deklaracija, skelbianti apie nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą, bet pasisakoma už artimus amžinus santykius su Vokietija. Lietuva turėjo tapti karalyste, valdoma vokiečių valdovo. Tokia deklaracija nė kiek nepalengvino Lietuvos vidaus padėties. Vokiečiai ir toliau šeimininkavo kaip okupantai, žiauriai plėšdami ir išnaudodami karo ir taip nualintą kraštą.

Ši deklaracija papiktino dalį Lietuvos gyventojų, o ir nesulaukdama Vokietijos pripažinimo Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje, vadovaujami Jono Basanavičiaus, pasirašė naują Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Šiame Akte jau nebebuvo kalbama apie jokius ryšius su Vokietija, o Lietuva skelbiama nepriklausoma, demokratine valstybe su sostine Vilniuje. Aktas taip pat skelbė, kad Lietuvos vidaus santvarką bei santykius su kitomis valstybėmis nustatys demokratiškai išrinktas Steigiamasis Seimas. Įsiutę vokiečiai tuoj pat konfiskavo laikraščio „Lietuvos aidas” numerį su atspausdintu Akto tekstu. Nors formaliai Lietuvos valstybė buvo atkurta, tačiau reikėjo nepriklausomybę įtvirtinti. Krašte vis dar stovėjo okupacinės vokiečių kariuomenės daliniai. Savo teisių į Lietuvą neatsisakė ne tik bolševikinės spalio revoliucijos sukrėsta Rusija, bet ir ėmė ryškėti konfliktas su taip pat atsikuriančia Lenkija, kuri siekė Lietuvos inkorporavimo į savo sudėtį. Vokietijai pralaimėjus ir traukiantis iš užimtų teritorijų, paskui jos kariuomenę žygiavo bolševikinės Rusijos kariuomenė. Buvo būtina karinė jėga, kuri galėtų apginti ką tik susikūrusią Lietuvos valstybę. 1918 m. lapkričio 23 d. iš savanorių buvo pradėta kurti nepriklausomos Lietuvos kariuomenė.