Carinės Rusijos okupacija

1795 m. aneksuota buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija buvo pertvarkyta pagal administracinę Rusijos imperijos struktūrą, iš kurios ištrintas Lietuvos vardas. Buvo naikinami visi senąjį Lietuvos valstybingumą primenantys ženklai ir simboliai. Buvusios Lietuvos valstybės teritorijos vadintos tiesiog Rusijos imperijos „Vakarų”, o nuo XIX a. 7 dešimtmečio „Šiaurės vakarų kraštu”. Dauguma etninės Lietuvos žemių įėjo į Vilniaus, Kauno (nuo 1843 m.), Augustavo (nuo 1867 m. Suvalkų) ir Gardino gubernijas. Gubernatoriai kontroliavo civilinę savo teritorijos valdžią. Apskrityse didžiausią valdžią turėjo valdininkai, vadinti „ispravnikais”. Jie buvo tiesiogiai pavaldūs gubernatoriui. Bajorai turėjo atskirą vadovybę apskrityse ir gubernijose - bajorų vadovus, kurie buvo renkami iš apskrities bajorų ir pavaldūs gubernatoriui.

Lietuvoje ir Lenkijoje Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I Bonaparto 1812 m. žygis į Rusija buvo sveikinamas, tikėtasi, jog pavyks atkurti Abiejų Tautų Respubliką. Carinės Rusijos politikai priešinosi studentai Vilniaus Universitete susibūrę į nelegalias draugijas. Žymiausios iš jų - Šubravcai, Filaretai, Filomatai. Visos jos buvo išaiškintos ir sunaikintos. Prieš Rusijos imperinę politiką 1831 m. ir 1863 m. įvyko du sukilimai, kurių metu taip pat buvo bandyta atkurti Lenkijos-Lietuvos valstybę. Abiems sukilimams pralaimėjus, okupacinė valdžia griebėsi griežtų priemonių, siekdama palaužti Lenkijos ir Lietuvos separatizmą. Po 1831 m. sukilimo buvo uždaryta daugybė katalikų bažnyčių, vienuolynų, mokyklų, jų kultūrinės ir meninės vertybės naikintos arba grobstytos. Uždarytas ir Vilniaus universitetas, 250 metų buvęs viso regiono švietimo ir mokslo centras. Panaikintas Lietuvos Statuto veikimas. Pralaimėjus antrajam sukilimui, Rusijos administracija netgi uždraudė lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis, aktyviai vykdė rusifikacijos politiką, rėmė Stačiatikių ir persekiojo Katalikų bažnyčią, į Lietuvą pradėjo kelti rusų kolonistus. Buvo priimta ir patvirtina speciali “Rusiškųjų pradų atkūrimo” programa, teigusi, kad Lietuva nuo senovės buvusi slaviškas ir stačiatikiškas kraštas, vėliau pasidavęs Lenkijos įtakai. Rusijoje uždraudus lietuvišką spaudą, jos leidimas persikėlė į užsienį, ypač Prūsiją (Vokietiją) ir JAV. Jos nelegalaus gabenimo į Rusijos imperiją dalyviai vadinami knygnešiais. Už šią veiklą buvo baudžiama areštu, kalėjimu arba tremtimi. Per 40 metų įkliuvo apie 3000 knygnešių ir lietuviškos draudžiamosios spaudos laikytojų (skaitytojų). Į Lietuvą buvo atgabenta apie 5 milijonus užsienyje išleistų spaudinių: religinių raštų, elementorių, kalendorių, ūkinių patarimų, grožinės literatūros leidinių, periodinės spaudos. Kaimuose ir miesteliuose veikė nelegalios lietuvių kalbos mokyklos, kuriose keliaujantys mokytojai - daraktoriai - mokė vaikus lietuvių kalbos ir rašto. Spaudos draudimas, galiojęs iki 1904 m., konsolidavo lietuvių tautą, paskatino etninės lietuvių savimonės formavimąsi. 1904-1906 m. Rusijos imperijoje pamažu atsisakyta “Rusiškųjų pradų atkūrimo” politikos principų.