Kryždirbystė
Liaudies skulptūros, vaizduojančios Jėzų Kristų, Švč. M. Mariją, bei kryžiai su koplytstulpiais - unikali Lietuvos kultūros savitumo apraiška. 
Nors istoriniuose šaltiniuose pirmosios užuominos apie kryžių statymą randamos jau XVI a., manoma, kad liaudies skulptūros ir kryžiai išplito XVII, o ypač XVIII a. Tradiciniai lietuvių kryžiai - tai unikalūs statiniai su architektūros, skulptūros, kalvystės, kartais netgi primityviosios tapybos elementais. Kryžių statyba susijusi su tam tikrais papročiais ir tikslais: jie statomi kaip paminklai mirusiesiems ar žuvusiesiems arba kaip dvasinės apsaugos ženklai tam tikrose vietose (ypač pakelėse ir kryžkelėse, prie upių, ežerų, stebuklais garsėjančiose vietose), norint išprašyti malonių ar už jas padėkoti. Ypač kryžių statymo pagausėjimas buvo pastebimas atskirų tautos dalių ar visos tautos gyvenimo tarpsniais, o ypač tautos pergyventais istorinių lūžių metais. Šio amato niekada nebuvo mokoma mokyklose, visos kryždirbystės ir liaudies skulptūrų gaminimo tradicijos savamoksliai meistrai, liaudyje vadinami „dievdirbiais” , perduodavo savo vaikams iš kartos į kartą.
