Tūkstantis devintieji metai

„1009 m. Šv. Brunonas, vadinamas Bonifacu, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktais savo tapimo vienuoliu metais Rusios ir Lietuvos pasienyje pagonių nužudytas su 18 saviškių kovo 9 d., nukeliavo į dangų”.

Ši XI a. pradžios vokiečių kronikos - Kvedlinburgo Šv. Servacijaus moterų vienuolyno analų - žinutė yra pirmasis Lietuvos vardo paminėjimas žinomuose rašytiniuose istorijos šaltiniuose. Nors rytinėje Baltijos jūros pakrantėje gyvenusias baltų gentis iš kurių susiformavo lietuvių tauta ir Lietuvos valstybė, dar Romos imperijos laikais minėjo Publijus Kornelijus Tacitas, dėl geografinės padėties Lietuva buvo Europos politinių ir kultūrinių ryšių pakraštyje. VIII a. istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą neabejotinai paminėta kita baltų gentis - prūsai. Aisčiais baltus IX a. vadino Frankų imperatoriaus Karolio Didžiojo biografas Einhardas ir vokiečių pirklys Vulfstanas. Archeologiniai duomenys rodo, kad Baltijos jūros rytų pakrantę pasiekdavo skandinavai, tačiau ilgesniam laikui tose teritorijose jie neįsikurdavo.

Intensyvesnių žinių apie baltų kraštus rinkimas susijęs su krikščioniška misijų veikla. 1009 m., vykdydamas Šventosios Romos imperijos valdovų krikščionybės sklaidos misijinę politiką, arkivyskupas Brunonas krikštijo kunigaikštį Netimerą ir jo pavaldinius. Tačiau sėkmingai prasidėjusi misija baigėsi nesėkme: Netimero brolis misionierių nužudė. Krikščionybė Lietuvoje dar nepajėgė įsitvirtinti, skirtingai nuo Lietuvos kaimynių - Lenkijos, Čekijos, Vengrijos, Skandinavijos bei Kijevo Rusios. Galima vaizdžiai teigti, kad per Šv. Brunono misiją Europa prieš tūkstantį metų atrado savo rytinę dalį - Lietuvą, panašiai kaip Kristupas Kolumbas XV a. pabaigoje atrado Ameriką.

Ankstyviausiuose šaltiniuose lietuviai vaizduojami kaip kaimynines gentis puldinėjantys ir plėšiantys, tačiau menkai politiškai integruoti karingų vyrų būriai. Aplinkinį pasaulį jie stebino savo laukiniais papročiais (belaisvių aukojimas, mirusiųjų deginimas) ir gamtos dievybių garbinimu. Kita vertus, atvykėliai Lietuvoje rasdavo ganėtinai įprastą indoeuropiečių pasauliui socialinę struktūrą. Lietuvos visuomenėje XI a. buvo pradėjusi klostytis individualios žemės nuosavybės sistema. Lokalines bendruomenes valdę kilmingieji reziduodavo pilyse, pastatytose ant piliakalnių, kurie iki šiol yra pastebima Lietuvos kraštovaizdžio dalis. Beužsimezgančią Lietuvos valstybingumo raidą pristabdė Kijevo Rusia, kuriai bent dalis Lietuvos nuo XI a. vidurio buvo priversta mokėti duoklę. XII a. pabaigoje Kijevo Rusiai suskilus į daugelį smulkių kunigaikštysčių, Lietuva visiškai išsivadavo.