Lietuvos Tūkstantmetis

Lietuvos Tūkstantmetis

Prof. dr. Alfredas Bumblauskas

Tik vardo tūkstantmetis?

Pagaliau Lietuva priartėjo prie savo paminėjimo tūkstantmečio. XI a. pr. vokiečių rašytiniame šaltinyje - Kvedlinburgo analuose - prie 1009 m. yra toks įrašas: „Šventasis Brunonas, dar vadinamas Bonifacu, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktaisiais savo atsivertimo metais Rusios ir Lietuvos pasienyje pagonių užmuštas su aštuoniolika saviškių kovo 9 dieną nukeliavo į dangų”. Šiame sakinyje pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas.

Kvedlinburgo analai į Lietuvos istoriją pateko greičiausiai per XIX a. šaltinių rinkinį „Scriptores rerum Prusicarum”, kurio I tome iš Kvedlinburgo analų buvo atspausdintos tik ištraukos su 1009 m. įvykio fragmentu. Žinutės trumpumas nulėmė, kad šis faktas nebuvo plačiau svarstomas Lietuvos istorijos požiūriu, juo labiau kad visi kiti šaltiniai (taip pat ir istoriografija), kuriuose kalbama apie šv. Brunono misiją, lokalizavo ją Prūsijoje. Vadinasi, Lietuvos paminėjimas buvo laikomas atsitiktinumu. Atrodė, kad pati Lietuva čia niekuo dėta, kad 1009-ieji nėra Lietuvos istorijos lūžis. Juk Kvedlinburgo analuose nekalbama nei apie valdovo krikštą, nei apie valstybę - tik apie kriminalą „pasienyje”. Be to, matyt, negalėjome patikėti, kad Lietuva ir jos vardas yra tokie vėlyvi. Išmokyti dar XIX a. tautinio atgimimo patriarchų Simono Daukanto ir Jono Basanavičiaus aisčius (baltus) tapatinti su lietuviais, vylėmės paskui juos surasti dingusią „baltų Atlantidą”, todėl Kvedlinburgo analų žinutė mums atrodė fragmentiška ir atsitiktinė. Nors paprastai istorinėje kultūroje pirmasis reiškinio paminėjimas laikomas ir jo atsiradimu (pvz., pirmasis Vilniaus paminėjimas laikomas Vilniaus įkūrimu), toks turinys Lietuvos paminėjimui nebuvo suteikiamas, lyg ir viliantis, kad bus surasti kiti dokumentai, liudijantys daug didingesnę Lietuvos praeitį.

Tačiau kol tai nepadaryta, buvo manoma esant prasminga sureikšminti ir Lietuvos vardo išnirimą iš šaltinių tylos. Žinant šio vardo likimą ir ne vienerius kėslus jį ištrinti iš žemėlapių ir atminties, prasminga atrodė net ir kukli formulė - „Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis”. Vis dėlto šiandien istorijos mokslo pasiekimai leidžia teigti, kad tokia formulė yra per kukli ir akivaizdžiai susiaurinanti galimą reiškinio prasmę ir reikšmę.

Šv. Brunonas 1009-aisiais tikrai atrado Lietuvą

Naują erą 1009-ųjų data pradėjo 1983 m., kai prof. Edvardas Gudavičius Lietuvos istoriją papildė ir kitais šv. Brunono misiją ir mirtį aprašančiais šaltiniais. Kvedlinburgo analai, kuriuose pasakojant apie šv. Brunono žūtį paminėta Lietuva, - ne vienintelis šaltinis apie šį įvykį. Jų yra dar keli, tačiau visi jie 1009 m. šv. Brunono misiją lokalizavo Prūsijoje.

Vis dėlto E. Gudavičius, sekdamas lenkų istoriku Janusz’u Bieniak’u priėjo išvados, kad tiksliausi yra būtent Kvedlinburgo analai, o kitos versijos yra tik tiesioginės ar netiesioginės šios versijos interpretacijos. Juk net XIII a., t. y. nuo minėtų įvykių praėjus daugiau kaip dviem šimtmečiams, net tokioje geografiškai artimoje šalyje kaip Lenkija visi baltai tebevadinami prūsais, o Lietuvos valdovas Mindaugas - prūsų karaliumi, pasakojama, kad jis kartu su lietuviais (!) užpuolęs Lenkiją. Visa tai įvertinus, atsirado galimybė panaudoti santykinai daug išsamesnius šv. Brunono misijos aprašymus ir paversti 1009-uosius tikru Lietuvos istorijos faktu.

Tiesa, ir šiandien kartais abejojama, ar galima sieti „karalių Netimerą”, surastą „Lietuvos - Rusios pasienyje” su Lietuva. Bet tada reikia kelti klausimą - o apie kurią kitą baltų gentį kalbėti? Mūsų archeologai mąsto paprasčiau - šioje erdvėje jie mato tik nuo V-VI a. ryškėjančią ir didelį arealą apimančią pilkapių kultūrą, kurią ir sieja su lietuvių gentim. Ši archeologinė kultūra tiesiogiai siejama su XIII a. šaltiniuose matoma Lietuvos žeme, kuri tapo besiformuojančios Lietuvos valstybės branduoliu.

Taigi padarykime pirmąją išvadą. Lietuva neatsitiktinai paminėta tais metais - 1009 m. į Lietuvą atvyko pirmasis krikščionybės skleidėjas vienuolis saksų grafo sūnus Brunonas Kverfurtietis (apie 974-1009 m.) ir čia buvo nužudytas. Galima sakyti: Kolumbas atrado Ameriką, o šv. Brunonas - Lietuvą. Šiuo požiūriu Lietuvos Tūkstantmetis niekuo nenusileidžia 1896 m. švęstam Vengrijos Tūkstantmečiui, ženklinusiam sutartinę madjarų genčių įsiveržimo į Panoniją datą, o gal net yra turiningesnis už 1996 m. švęstą Austrijos Tūkstantmetį, kuris ženklino tiktai gana atsitiktinį Austrijos, kaip imperatoriaus valdos vardo paminėjimą.

Lietuvos „karaliaus” Netimero krikštas

Svarbiausias įvykis išsamiuose - Viperto ir Petro Damianio - šv. Brunono misijos aprašymuose yra „karaliaus” Netimero apkrikštijimas. Taigi šv. Brunono misija prasidėjo kur kas sėkmingiau negu 997 m. tragiškai pasibaigusi šv. Adalberto (Vaitiekaus) misija Prūsuose - Netimeras pasirodė suprantąs krikščionybės prasmę ir net sugebąs diskutuoti teologiniais klausimais. Netimeras ir jo gentainiai įtikėję ir buvę apkrikštyti, jis net ketinęs palikti valdžią sūnui, o pats prisidėti prie šv. Brunono veiklos. Tačiau sėkmingai prasidėjusi šv. Brunono misija baigėsi tragiškai: atskirai gyvenantis Netimero brolis nukirsdino misionieriui galvą ir išžudė beveik visą jo palydą. Taigi Netimero krikštas 1009 m. - pirmasis krikštas Lietuvoje. Tiesa, tai krikštas, neįgijęs tąsos. Todėl šiuo aspektu Netimero krikšto negalima lyginti nei su Frankų valstybės kūrėjo Chlodvigo krikštu, kurio 1500-metis buvo minimas 1996 m., nei su Lenkijos valdovo Mieško krikštu 966 m.. Ir vis dėlto Netimero krikštas patvirtina, kad 1009-ieji - ne tik Lietuvos vardynos. Tai - pirma tiksli Lietuvos istorijos data, pirmas tikras Lietuvos istorijos siužetas.

1009-ųjų Lietuvos visuomenė

Jeigu priimtume tradicinę istorijos versiją, kad 1009-ųjų įvykiai klostėsi prūsų ar jotvingių žemėse, galėtume laukti, kad bus paanalizuoti šv. Brunono misiją aprašantys šaltiniai, kaip atrodė to meto minėtų genčių visuomenė. Tačiau to nedaryta. Į Netimero visuomenę pažvelgta tik šiais laikais. 1009 m. į Lietuvą atvyko pirmoji misija. Šv. Brunonas čia patraukė galbūt dėl to, kad kaimynai žinojo Lietuvą turint valdovą Netimerą. Šiandienos supratimu, Netimeras - ne karalius ir ne kunigaikštis: jis valdo tik vieną iš lietuvių genčių. Jis turi 300 vyrų kariauną - tai nedaug kaip valstybei, bet akivaizdžiai per daug genčiai. Kad Netimeras valdo nebe gentį, rodytų ir kiti dalykai: jo valdžia paveldima, genties teritoriją jis laiko savo tėvonija (patria) - ji aiškiai apibrėžta ir saugoma. Tai rodytų, kad jau turi būti pradėjusi formuotis genties vado nuosavybės teisė į žemę - didysis alodas. Tiesa, šis procesas prasidėjęs neseniai - vienas Netimero brolis atsidalijęs ir gyvena bei valdo atskirai (taigi šeima gali dalytis genties teritoriją), o kitas brolis tebegyvena kartu. Netimero buveinė vadinama rūmais, jis turi savo stabus, matyt, egzistuoja ir dievų panteonas, ir genties vado valdoma šventykla. Taigi Netimeras dar nelaikytinas valstybės valdovu - Lietuvos valstybę sukurs tik Mindaugas XIII a. vid., o krikštas virs kristianizacija tik 1387 m. Istorikų nuomone, net palankiausioms aplinkybėms susiklosčius, Netimero Lietuva būtų tapusi valstybe tik maždaug po šimtmečio. Tuo pagrindu, Lietuvos Tūkstantmečio gal ir negalima lyginti su didvalstybių ar imperijų atsiradimo jubiliejais - pavardinsime tik šiais laikais minėtas JAV 200-mečio (1973 m.), mongolų imperijos 800-mečio (2006 m.) ar Karolio Didžiojo imperijos 1200-mečio (2000 m.) sukaktis. Tačiau 1009-ieji gretintini su tos pačios epochos X-XI a. sandūroje įvykiais - su Šiaurės Europos šalių christianizacijos pradžia - 995 m. Olafo akcija Norvegijoje, Islandijos krikštu 1000-aisiais, 1008-ųjų m. įvykiais Švedijoje; taip pat su 1000-ųjų Vengrijos karaliaus šv. Stepono karūnacija. Pagaliau Lietuvos 1009-uosius galima gretinti su Lenkijos Tūkstantmečiui pradžią davusiais 966-ųjų m.įvykiais. Visa tai buvo tos pačios epochos - kirkščionybės pirmo tūkstantmečio pabaigos - įvykiai.

Be to pakartokime: Lietuva 1009 m. buvo tapsmo iš genties į valstybę kelyje (šiuolaikinis mokslas tokią būseną vadina chiefdom). Taigi Lietuva ne tik buvo atrasta, bet ir pati buvo atsiradusi. Vadinasi 2009-aisiais reikia minėti ne tik Lietuvos vardo, bet ir Lietuvos Tūkstantmetį.

1009-ųjų likimas

1040 m. (ar 1044 m., o gal buvo du žygiai) į Lietuvą žygiavo, ją nukariavo ir privertė mokėti duoklę Kijevo Rusios valdovas Jaroslavas Išmintingasis. Taigi 1009 m. siužete tarsi užkoduotas visas vėlesnis Lietuvos likimas: stojomės, kritome ir vėl kėlėmės. Praėjo du šimtmečiai, Lietuva iš naujo kūrė savo valstybę - Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, 1253 m. trumpai tapusią karalyste su savo pirmojo valdovo Mindaugo karūnacija. Nors ir atsimetusi nuo krikščionybės, vis dėlto vienintelė iš Rytų Baltijos regiono tautų ji atsilaikė prieš kryžiaus žygius. 1387 m. priėmusi krikščionybę, valdant Vytautui (valdė 1392-1430 m.), 1410 m. Lietuva galutinai sustabdė Vakarų agresiją Žalgiryje, tapo Vidurio Rytų Europos ir lotyniškosios Vakarų civilizacijos dalimi. Tokia ji išliko iki pat 1795 m., kai ją pasiglemžė Rusija. Tačiau XX a. Lietuva dar du kartus (1918 m. ir 1990 m.) kėlėsi kurdama moderniąją valstybę - Lietuvos Respubliką.

Tūkstantmečio idėja ir dabartis

Visų šių Lietuvos likimo vingių apmąstymui ir suteikia puikią galimybę Millennium idėja. Pamatyti pakilimus ir nuopolius, garbes ir gėdas, herojus ir išdavikus, kas sukurta ir kas nesuspėta. Tūkstantmečio idėja kilo, kaip minėta, krikščioniškoje Europoje šv. Brunono Bonifacijaus epochoje, kada reikėjo, belaukiant Kristaus, ne tik pasidžiaugti, kas nuveikta, bet ir apmąstyti, kas nenuveikta. Millennium - tai slenkstis, ant kurio laukiama Paskutinio Teismo. Vėlesnė Europos istorija supasaulietino šią idėją, bet neatsisakė svarbiausio - mąstome ne tik apie praeitį, mąstome apie dabartį ir ateitį. Lietuvą tai daryti verčia jau vien tai, kad būtent savo Tūkstantmečio epochoje - XX-XXI a. sandūroje Lietuva atkūrė Nepriklausomybę, sugrįžo į Europą ir tapo Euroatlantinės bendrijos nare. Naujos galimybės ir nauji iššūkiai - apie tai verčia mąstyti Lietuvos Millennium. Mąstyti apie tai, kaip gyvensime ateinančius šimtmečius.